Turkų kalba (Türkçe) – tai tiurkų kalbų šeimos narė, priklausanti ogūzų pogrupiui, kartu su tokiomis kalbomis kaip azerbaidžaniečių, turkmėnų ir gagauzų. Šiuolaikine turkų kalba kalba apie 85 milijonai žmonių, daugiausia Turkijoje, kur ji yra valstybinė kalba, taip pat Kipre (kaip viena iš oficialių), ir diasporos bendruomenėse visoje Europoje – ypač Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Austrijoje.
Turkų kalba yra viena iš įdomiausių kalbų lingvistikos požiūriu – turinti savitą gramatiką, aiškią fonetiką, turtingą istoriją ir unikalų perėjimą nuo arabų rašto prie lotyniško XX amžiaus pradžioje.

Turkų kalbos ypatybės

• Rašyba ir abėcėlė
  Nuo 1928 m., vykdant Kemalio Atatiürko kalbos reformas, turkų kalba naudoja modifikuotą lotynišką abėcėlę, kurią sudaro 29 raidės. Kai kurios raidės (pvz., ç, ğ, ö, ş, ü) žymi specifinius garsus, kurie svarbūs teisingam tarimui. Kalba rašoma iš kairės į dešinę, o rašyba yra fonetiška, t. y. žodžiai rašomi taip, kaip tariami. Tai labai palengvina kalbos mokymąsi.
• Gramatika
  Turkų kalba yra aglutininė, o tai reiškia, kad žodžių reikšmės ir gramatinės funkcijos išreiškiamos pridedant galūnes prie šaknies. Pavyzdžiui, vienas žodis gali atitikti visą sakinį lietuvių ar anglų kalboje (evlerimizden – „iš mūsų namų“). Kalboje nėra gramatinių giminių, bet yra du skaičiai (vienaskaita ir daugiskaita), laikų sistema, nuosakos, o veiksmažodžiai keičiasi priklausomai nuo asmens.
  Vienas iš labiausiai išskirtinių turkų kalbos bruožų – vokalinis harmoningumas. Tai reiškia, kad žodyje naudojamos balsės turi derėti tarpusavyje, todėl galūnių forma priklauso nuo šaknies balsių. Šis principas daro kalbą labai sistemišką.
• Tarmės ir kalbos variantai
  Standartinė turkų kalba pagrįsta Stambulo dialektu, kuris vartojamas oficialiame ir švietimo lygmenyje. Tačiau visoje Turkijoje egzistuoja regioninės tarmės – nuo rytinių Anatolijos kalnų iki Egėjo pakrantės, kurios skiriasi tarimu, leksika ir net kai kuriais gramatiniais aspektais.
  Be to, egzistuoja istoriniai turkų kalbos variantai: osmanų turkų kalba, kuri buvo vartojama iki XX a. pradžios, buvo stipriai paveikta arabų ir persų kalbų, o jos raštas buvo parašytas arabų rašmenimis.
• Fonologija ir kirčiavimas
  Turkų kalbos garsynas yra palyginti paprastas ir nuoseklus. Kalba turi 8 balsius, suskirstytus pagal skambėjimą ir lūpų padėtį. Dėl vokalinės harmonijos sistema išlieka logiška ir taisyklinga. Turkų kalboje kirtis dažniausiai krenta į paskutinį skiemenį, tačiau yra ir išimčių – ypač skoliniuose ar vietovardžiuose. Skirtingai nei kai kuriose Europos kalbose, kirčiavimas turkų kalboje retai keičia žodžio reikšmę.
• Leksika ir etimologija
  Turkų kalbos žodynas yra mišrus: šalia senųjų tiurkų šaknų daug žodžių skolinta iš arabų, persų, prancūzų, italų ir pastaraisiais laikais – anglų kalbos. Po Atatiürko reformų buvo pradėta sąmoninga kalbos valymo kampanija – daugelis arabų ar persų kilmės žodžių buvo pakeisti tiurkiškais arba naujadarais. Šiuolaikinė turkų kalba toliau vystosi, prisitaikydama prie technologijų ir globalios kultūros poreikių.

Turkų kalbos kultūrinė ir literatūrinė reikšmė

• Literatūra
  Turkų literatūra – viena iš seniausių ir turtingiausių Vidurio Rytų regione. Jos šaknys glūdi tiek osmanų poezijoje ir dvaro literatūroje, tiek liaudies pasakose ir dainose. XX a. literatūra įgijo naują kryptį: pradėjo rastis realizmo, modernizmo ir postmodernizmo kūriniai. Garsiausi šiuolaikiniai rašytojai: Orhan Pamuk (Nobelio literatūros premijos laureatas), Elif Shafak, Yaşar Kemal, Nazım Hikmet. Šiuolaikiniai romanai dažnai nagrinėja tapatybės, religijos, modernizacijos ir Vakarų–Rytų santykio temas.
• Muzika, kinas ir televizija
  Turkų kalba gyvybingai vartojama muzikos ir kino pasaulyje – nuo tradicinės turkiškos liaudies muzikos ir sufijų dainų iki šiuolaikinio pop ir repo. Turkų serialai (diziler) tapo tarptautiniu reiškiniu – jų žiūrovų randama nuo Balkanų iki Pietų Amerikos. Dėl emocinės išraiškos, gilios kultūrinės simbolikos ir turtingos kalbos, turkų kultūra plačiai paplitusi už savo geografinės ribos.
• Švietimas ir kalbos politika
  Turkų kalba yra privaloma mokymosi priemonė visose Turkijos mokyklose. Kalbos vartojimą reguliuoja Turkijos kalbos draugija (Türk Dil Kurumu), kuri taip pat rūpinasi naujų terminų kūrimu ir kalbos norminimu. Yra vykdomos pastangos skatinti turkų kalbos mokymąsi kaip užsienio kalbos – ypač buvusiose Osmanų imperijos teritorijose bei diasporos bendruomenėse.

Turkų kalbos pasaulinė svarba

• Auganti tarptautinė įtaka
  Turkų kalba nėra oficiali ES ar JT kalba, tačiau jos reikšmė didėja kartu su Turkijos geopolitiniu, ekonominiu ir kultūriniu svoriu. Be to, tai daugiausiai kalbančiųjų turinti tiurkų kalba pasaulyje, todėl dažnai naudojama kaip bendravimo priemonė tarp tiurkų tautų (pvz., Azerbaidžane, Turkmėnijoje, Uzbekistane).
• Diaspora ir kalbos sklaida
  Milijonai turkų kilmės žmonių gyvena už Turkijos ribų, ypač Vokietijoje, kur egzistuoja stiprios diasporos bendruomenės. Dėl to turkų kalba yra ne tik buitinio bendravimo priemonė, bet ir verslo, švietimo bei žiniasklaidos kalba daugelyje Europos miestų.

Vertimo ir lokalizacijos reikšmė

Įmonėms, siekiančioms įsitvirtinti Turkijos rinkoje ar bendrauti su turkų auditorija, būtina profesionali lokalizacija. Turkų kalbos struktūra ir leksika skiriasi nuo indoeuropiečių kalbų, todėl svarbus ne tik tiesioginis vertimas, bet ir kultūrinis supratimas. Ypač svarbios vertimų sritys: teisė, medicina, IT, reklama ir el. prekyba.

Turkų kalba – tai daugiau nei tik komunikacijos priemonė. Tai – gyvas Osmanų palikimo ir šiuolaikinio pasaulio derinys, kuris jungia Rytus su Vakarais, senąsias tradicijas su modernumu. Jos aiški struktūra, fonetinė rašyba ir kultūrinė įvairovė daro ją patrauklia tiek lingvistams, tiek kalbos mokytojams, verslininkams ar vertėjams.