Vietnamiečių kalba (Tiếng Việt) – tai oficiali Vietnamo Respublikos valstybinė kalba, priklausanti austroazijiečių kalbų šeimai, tiksliau – mon–khmerų šakai. Ja kalba daugiau nei 85 milijonai žmonių Vietname ir apie 4–5 milijonai vietnamiečių diasporos narių visame pasaulyje – ypač JAV, Australijoje, Kanadoje ir Prancūzijoje.
Tai toninė, analitinė kalba, kuri išsiskiria savo garsų įvairove, intonacijos svarba ir unikalia lotyniška rašyba, pritaikyta vietinei fonologijai. Vietnamiečių kalba – tai kalba, per kurią išreiškiama pagarba, šeimos hierarchija, emocijos ir tautinė savastis.

Vietnamiečių kalbos ypatybės

• Rašyba ir abėcėlė
  Vietnamiečių kalba nuo XVII a. naudoja lotynišką pagrindą turinčią abėcėlę – „quốc ngữ“, kurią sukūrė portugalų ir prancūzų misionieriai. Tai viena iš nedaugelio Azijos kalbų, kurioje nėra kiniško ar kito logografinio rašto.
  Abėcėlėje yra 29 raidės, įskaitant raidžių derinius ir diakritinius ženklus, kurie žymi ne tik garsus, bet ir tonus.
• Tonai
  Vietnamiečių kalba turi 6 tonus, kurių intonacija gali visiškai pakeisti žodžio reikšmę. Kiekvienas skiemuo turi tam tikrą toną – kylantį, krintantį, lūžtantį, žemą, aukštą ar neutralų. Pavyzdžiui, skiemuo „ma“ gali reikšti:
  ma – vaiduoklis,
  má – mama,
  mà – bet,
  mạ – ryžių daigas ir t. t.
  Tai daro vietnamiečių kalbą itin muzikalumu pasižyminčia kalba, tačiau taip pat kelia iššūkių mokantis jos kaip užsienio kalbos.
  
• Gramatika
  Vietnamiečių kalba yra analitinė – tai reiškia, kad joje nėra linksnių, giminės, veiksmažodžių kaitybos, o žodžių santykiai išreiškiami per žodžių tvarką, daleles ar kontekstą.
• Fonologija
  Vietnamiečių kalbos garsynas turi daug balsių (įskaitant nosinius) ir sudėtingų galūninių priebalsių. Dauguma žodžių yra vienaskiemeniai, tačiau jungiamieji žodžiai leidžia formuoti sudėtinius žodžius.

Kalbos variantai ir dialektai

Vietnamiečių kalba turi tris pagrindinius dialektus:

1. Šiaurinis (Hanojaus) – laikomas standartu,
2. Centrinis (Hue regiono),
3. Pietinis (Ho Chi Minho miesto, buv. Saigono).

Šie variantai skiriasi tarimu, tam tikra leksika ir net tonų skaičiumi (pietuose kai kurie tonai susilieja), tačiau jie tarpusavyje suprantami.
Diasporos bendruomenėse dažnai dominuoja pietų vietnamiečių variantas dėl istorinės emigracijos po Vietnamo karo.

Kultūrinė ir literatūrinė reikšmė

• Literatūra
  Iki XIX a. vietnamiečių kalba raštu dažniausiai buvo reiškiama kinišku raštu (Chữ Nôm), bet vėliau pereita prie lotyniško rašto, kas paskatino rašytinės literatūros plėtrą.
  Vietnamiečių literatūra pasižymi poetiškumu, moraliniais apmąstymais, tautine tapatybe ir istorijos refleksija.
• Muzika, poezija ir kasdienė kalba
  Toninė prigimtis daro vietnamiečių kalbą itin tinkamą muzikai. Tradicinė muzika (pvz., ca trù, quan họ) ir šiuolaikinės dainos dažnai pabrėžia kalbos melodiją.
  Kalboje itin svarbus mandagumas ir pagarba – kalbėtojai renkasi žodžius pagal tarpusavio socialinius santykius. Vietoj „aš“ dažnai sakoma „vyresnysis brolis“, „jaunesnioji sesuo“ ir pan.

Vietnamiečių kalbos vertimas ir lokalizavimas yra itin aktualūs įmonėms ir organizacijoms, dirbančioms:

• su Vietnamo rinka,
• su vietos bendruomenėmis užsienyje,
• su tarptautiniais vystymo ar humanitariniais projektais.

Svarbu atsižvelgti ne tik į kalbą, bet ir į:

• toninę reikšmę (neteisingas tonas gali keisti prasmę),
• kultūrinius santykius ir mandagumo formas,
• regioninius skirtumus (šiaurė vs pietūs).

Vietnamiečių kalba – tai tiltas tarp senosios Azijos kultūros ir šiuolaikinio pasaulio, tai kalba, kuria išreiškiamas pagarbos, šeimos, istorijos ir poezijos pasaulis.

Nepaisant toninės sudėtingumo, tai yra gyvybinga, stipri ir auganti kalba, kuri padeda vietnamiečiams išlaikyti savo tapatybę tiek gimtinėje,